Motina trečiadienio klasės metu ašramo Sporto aikštelėje
„… visai gali būti, kad evoliucinė paskata sieks pakeisti pačių organų materialų veikimą bei panaudojimą ir labai sumenkins jų instrumentarijaus ir net jų buvimo poreikį. Subtiliojo kūno, sūkṣma śarīra, centrai, kurie taps įsisąmoninti taip, kad bus suvokiama visa, kas juose vyksta, lies savo energijas į materialius nervus, rezginius ir audinius ir skleis jas visame materialiajame kūne; visą fizinį gyvenimą ir jo būtinas veiklas šiame naujame buvime šie aukštesnieji veiksniai galės palaikyti ir valdyti laisvesniu ir platesniu būdu ir ne tokiu apsunkinančiu ir varžančiu metodu. Šis pasikeitimas galės nueiti tiek toli, kad šie organai liausis būti nepakeičiami ir net jausis, kad jie trukdo: centrinė jėga naudosis jais vis mažiau ir galiausiai išvis atsisakys jų naudojimo. Jeigu tai nutiks, jie galės išsieikvoti dėl atrofijos, sumenkti iki nereikšmingo minimumo ar net išnykti. Centrinė jėga galės pakeisti juos visiškai skirtingo pobūdžio subtiliais organais ar, jei bus reikalinga kažkas materialaus, įrankiais, kurie veikiau bus dinamizmo formos ar plastiški perdavėjai, o ne tai, ką žinome kaip organus. Tai galėtų būti aukščiausios pilnutinės kūno perkaitos dalis, nors tai irgi nebūtų galas. Numatyti tokius pokyčius reiškia pažvelgti toli į priekį, o protai, prisirišę prie dabartinių daiktų formų, gali neįstengti patikėti jų galimybėmis. Jokios tokios ribos ir jokia tokia bet kokio būtino pasikeitimo negalimybė negali būti primestos evoliucinei paskatai…. Visa, kas turi būti peržengta, visa, kas ilgiau nebepanaudotina ar išsigimė, visa, kas nebepadeda ar stabdo, gali būti atsisakyta ir išmesta kelyje.Tai buvo akivaizdu kūno evoliucijos istorijoje nuo jo pirminių elementarių formų iki labiausiai jo išvystyto tipo, žmogaus, tad nėra jokios priežasties, kodėl šis procesas neturėtų įsiterpti ir pereinant iš žmogiško į dievišką kūną. Tam, kad žemėje apsireikštų ar susiformuotų dieviškas kūnas turi įvykti pradinė perkaita, pasirodyti naujas, didingesnis ir labiau išvystytas tipas, ne šiaip esamos fizinės formos ir jo ribotų galimybių tąsa su modifikacijomis.“
(Antmonės apsireiškimas žemėje, 2 skyrius)
Yra ganėtinai nelengva išsivaduoti iš senų buvimo įpročių, kad būtų galima nevaržomai įsivaizduoti naują gyvenimą, naują pasaulį. Suprantama, išsivadavimas prasideda pačiuose aukščiausiuose sąmonės plotmėse: įsivaizduoti naujus daiktus lengviau protui ar aukštesniam supratimui nei, pavyzdžiui, gyvybinei būtybei naujai pajusti daiktus. O dar sunkiau kūnui grynai materialiai suvokti, koks bus naujasis pasaulis. Vis dėlto toks suvokimas turi eiti pirma materialiosios perkaitos; pirmiausia reikia labai konkrečiai pajusti senųjų dalykų keistumą, jų aktualumo stoką, jei galiu taip sakyti. Turi kilti pojūtis, net materialus pojūtis, kad jie atgyveno, kad jie priklauso praeičiai, kuri nebeturi prasmės. Kadangi seni įspūdžiai apie praeities dalykus, kurie tapo istorija (kurie domina šiuo požiūriu ir palaiko dabarties ir ateities eigą), vis dar yra judėjimas, kuris priklauso senajam pasauliui: tai senasis pasaulis, kuris atsiskleidžia, kuris turi praeitį, dabartį ir ateitį. Bet naujojo pasaulio kūrimui, tai tėra, taip sakant, tik perėjimo tęsinys, kuris suteikia regimybę — veikiau įspūdį — suteikia įspūdį dviejų dalykų, kurie vis dar susimaišę, bet kone persislinkę, ir kad praeities dalykai nebeturi galios ar stiprybės tęstis su didesniais ar mažesniais pasikeitimais naujuose dalykuose. Tai, šis kitas pasaulis, yra neišvengiamai visiškai naujas potyris. Reikia grįžti į tuos laikus, kai vyko perėjimas iš gyvūnų kūrimo į žmogaus kūrimą, kad rastumėme panašų laikotarpį, o tuo metu sąmonė nebuvo pakankamai suprotinta, kad galėtų stebėti, suvokti, sąmoningai jausti, — perėjimas turėjo vykti visiškai gaubiamas tamsos. Taigi dalykas, apie kurį kalbu, yra absoliučiai naujas, unikalus žemiškajame kūrime, tai kažkas, kas neturi precedento, tai išties suvokimas, pajautimas, ar įspūdis… kuris yra visiškai keistas ir naujas. (Po tylos) Persislinkimas; kažkas, kas tęsiasi nederamai ir kas turi tik visiškai subordinuotą buvimo jėgą, su dalyku, kuris yra visiškai naujas, bet toks jaunas, toks nepastebimas, kone, galėtume sakyti, silpnutis, be to: jis dar neturi galios primesti save, įsitvirtinti ir įsivyrauti, užimti kito vietą. Taigi esama sambūvio, bet, kaip sakiau, su persislinkimu, tai yra tarp jųdviejų stinga sąsajos.
Tai sunku nusakyti, tačiau aš jums kalbu apie tai, nes tai yra kažkas, ką vakar pajutau. Tas pojūtis mane smelkte nusmelkė… tai privertė mane pažvelgti į kažkiek dalykų, o jei jau pamačiau juos, tai pasirodė, jog būtų įdomu papasakoti jums apie juos.
(tyla)
Gali pasirodyti keista, kad toks naujas dalykas, toks specialus ir, pasakyčiau, toks nelauktas, nutiko žiūrint filmą[1]. Žmonėms, kurie mano, jog esama svarbių dalykų ir ne tokių svarbių, jog esama tokių užsiėmimų, kurie padeda jogai, ir tokių, kurie nepadeda, na, ką gi, tai dar viena proga parodyti, kad jie klysta. Nesyk esu pastebėjusi, jog tie dalykai, kurių nelaukiame, kaip tik suteikia įdomiausių potyrių.
Vakar vakare nelauktai įvyko kažkas, ką aš ką tik nupasakojau kaip įstengiau (nežinau ar man pasisekė paaiškinti), bet tai buvo išties visiškai nauja ir visiškai nelaukta. Mums gan negrabiai buvo rodomas šventyklos ant Gangos pakrantės vaizdas ir Kalės statula (manau, jog tai buvo tos statulos fotografija, bet nepajėgiau gauti tikslios informacijos šiuo atžvilgiu), ir tuo pačiu metu, kai mačiau tai, kas turėjo visiškai paviršutinišką ir, kaip sakiau, ne itin grabią išvaizdą, aš mačiau tikrovę, kurią ji mėgino reprezentuoti, tą, kuri buvo anapus, ir tai mane suvedė į sąlytį su visu tuo religiniu garbinimo, siekimo pasauliu, visų tų žmogaus santykių su dievais pasauliu, kuris buvo — kalbu jau būtuoju laiku — kuris buvo geriausia žmogaus dvasinių pastangų dalis veržtis į kažką, kas yra labiau dieviška nei žmogus, į kažką, kas yra aukščiausia, kone gryniausia jo pastangų veržtis į tai, kas aukščiau jo, išraiška. Ir staiga aš konkrečiai, materialiai pajutau, jog tai esąs kitas pasaulis, pasaulis, kuris liovėsi buvęs tikras, buvęs gyvas, atgyvenęs pasaulis, kuris prarado savo tikrovę, savo tiesą, kuris buvo peržengtas, pranoktas kažko, kas gimė ir kas tik pradeda reikštis, bet kieno gyvenimas yra toks intensyvus, toks tikras, toks kilnus, jog visa tai tapo apgaulinga, nerealu, nevertinga.
Tada aš išties supratau, — nes supratau ne galva, ne protu, supratau kūnu, suprantate, ką noriu pasakyti, supratau kūno ląstelėmis, — kad gimė naujas pasaulis ir kad jis pradeda augti.
Ir ką gi, kai pamačiau visa tai, aš prisiminiau kažką, kas įvyko… manau, kad prisimenu teisingai, 1926 metais[2].
Sri Aurobindo pavedė man užsiimti išoriniu darbu, nes norėjo pasitraukti į susitelkimą, kad pagreitintų antmoninės sąmonės apsireiškimą, ir paskelbė tiems keliems žmonėms, kurie tuomet čia buvo, pavedąs man jiems padėti ir vadovauti; aš, suprantama, palaikysianti ryšį su juo ir jis dirbsiąs darbą per mane. Staiga, tučtuojau, dalykai įgijo tam tikrą pavidalą: susidarė itin puikus kūrimas, su nepaprastomis detalėmis, įstabiais potyriais, kontaktais su dieviškomis būtybėmis ir visokeriopomis apraiškomis, kurios laikomos stebuklingomis. Potyriai sekė potyrius, o galiausiai tai ėmė rutuliotis visai puikiai ir… turėčiau pasakyti, nepaprastai įdomiai.
Vieną dieną aš kaip įprastai nuėjau pas Sri Aurobindo pranešti apie tai, kas vyksta, — mes priėjome kažką, kas iš tiesų yra labai įdomu, ir pasakodama apie tai, kas vyksta, aš galbūt parodžiau kiek entuziazmo, — tada Sri Aurobindo pažvelgė į mane… ir tarė (verčiu į prancūzų): „Taip, tai Viršmonės, Viršpročio kūrinys. Jis yra labai įdomus, labai puikiai atliktas. Jūs padarysite stebuklų, kurie jus išgarsins visame pasaulyje, jūs galėsite visus įvykius žemėje apversti aukštyn kojomis, iš tikrųjų…“. Tada jis nusišypsojo ir tarė: „Tai bus didžiulė sėkmė. Bet tai — Viršmonės kūrimas. O mes norime ne sėkmės; mes norime įtvirtinti žemėje Antmonę. Reikia mokėti, kaip atsižadėti nedelsiamos sėkmės, kad būtų galima kurti naują pasaulį, antmoninį pasaulį su visu jo pilnutinumu.“
Savo vidine sąmone aš supratau iškart: po kelių valandų to kūrimo nebebuvo… Nuo tos akimirkos mes vėl leidomės į kelią remdamiesi kitais pagrindais.
Ką gi, skelbiu jums, kad šis naujas pasaulis gimė. Bet jis yra toks… taip apžiotas senojo pasaulio, jog kol kas daugumai žmonių skirtumas nėra juntamas. Vis dėlto naujųjų jėgų veikimas tęsiasi labai reguliariai, labai atkakliai, labai užsispyrusiai ir tam tikru mastu yra labai veiksmingas. Viena iš šio veikimo apraiškų buvo ir mano potyris, — toks išties naujas, — kurį išgyvenau vakar vakare. Į viso to rezultatą aš žingsnis po žingsnio dėmesį atkreipiu sako kone kasdieniuose potyriuose. Jis gali būti nusakytas glaustai, kiek linijiškai:
Visų pirma tai ne tik „nauja samprata“, susidaryta apie dvasinį gyvenimą ir dieviškąją Tikrovę. Šią sampratą yra išsakęs Sri Aurobindo, aš pati ją nesyk esu išsakiusi, ir ji gali būti suformuluota maždaug šitaip: senasis dvasingumas buvo pabėgimas iš gyvenimo į dieviškąją Tikrovę, paliekant pasaulį ten, kur jis yra, tokį, koks jis yra, mūsų naujoji vizija, priešingai, — tai gyvenimo sudievinimas, materialiojo pasaulio perkeitimas į dieviškąjį pasaulį. Tai buvo sakyta, kartota, daugiau ar mažiau suprasta, žodžiu, tai — pamatinė idėja to, ką norime atlikti. Bet tai galėtų būti tęsinys su pagerinimu, senojo pasaulio, toks koks jis yra, išsiplėtimas (ir kol tai yra samprata tenaĩs viršuj, minties srityje, iš esmės tai vargu ar kas daugiau), tačiau tai, kas nutiko, išties naujas dalykas yra tai, kad šis naujasis pasaulis gimė, gimė, gimė. Tai ne senasis pasaulis, kuris persikeičia, tai naujas pasaulis, kuris gimsta. Esame atsidūrę stačiai pačiam vidury šio pereinamojo laikotarpio, kuriame jiedu abu pinasi; kuriame anas vis dar atkakliai spiriasi, visagališkai ir pilnai viešpataudamas įprastinei sąmonei, tačiau kuriame naujasis smelkiasi, vis dar labai kuklus, nepastebimas — nepastebimas tiek, kad išoriškai jis kol kas nieko labai netrikdo ir net daugelio žmonių sąmonėje yra visiškai nesuvokiamas. Ir vis dėlto jis darbuojasi, jis auga. Tol kol bus pakankamai tvirtas, kad galėtų regimai įsitvirtinti.
Šiaip ar taip supaprastintai būtų galima tarti, kad senajam pasauliui, tam kūrimui, kurį Sri Aurobindo vadina Viršmone, Viršpročiu, buvo būdinga tai, jog tai dievų amžius, o dėl tos priežasties religijų amžius. Geriausia, kaip sakiau, žmogaus pastangų dalis veržtis į tai, kas aukščiau jo, pagimdė nesuskaičiuojamas religines formas, religinius santykius tarp rinktinių sielų ir neregimojo pasaulio. O viso to viršūnėje, kaip pastanga veržtis į dar aukštesnį pasiekimą, gimė ši religijų vienybės, šio „kažkokio vienintelio dalyko“ idėja, kuri yra anapus visų šių apraiškų; šioji idėja išties buvo, taip sakant, žmogaus siekimo lubos. Ką gi, tai, tai yra pasienyje, tai yra kažkas, kas vis dar pilnutinai priklauso viršmoniniam pasauliui, viršmoniniam kūrimui, ir kas iš čia, regis, žvelgia į „kažkokį kitą dalyką“, kuris yra naujasis kūrimas, kurio jis negali suprasti, — kurį jis bando pasiekti, kurį nujaučia, bet kurio negali suprasti. Norint jį suprasti, reikalingas apsivertimas. Reikia palikti viršmoninį kūrimą. Tai buvo reikalinga, kad vyktų naujasis kūrimas, antmoninis kūrimas.
O dabar visi tie senieji dalykai atrodo tokie seni, tokie atgyvenę, tokie dirbtiniai… tokia tikros tiesos parodija.
Antmoniniame kūrime daugiau nebebus jokių religijų. Visas gyvenimas bus išraiška, išsiskleidimas formomis dieviškosios Vienybės, kuri reiškiasi pasaulyje. Nebebus to, ką žmonės dabar vadina dievais.
Šios didžiosios dieviškosios būtybės pačios galės dalyvauti naujajame kūrime; bet tam jos turės apsivilkti tuo, ką galime pavadinti „antmonine substancija“ žemėje. O jei jos pasirinks likti savajame pasaulyje, koks jis yra, jei nuspręs neapsireikšti fiziškai, jų santykiai su antmoninio žemiškojo pasaulio būtybėmis bus santykiai draugų, bendradarbių, lygių su lygiais, kadangi naujojo antmoninio pasaulio žemėje būtybėse bus apsireiškusi pati aukščiausioji dieviškoji esmė.
Kai fizinė substancija bus suantmoninta, įsikūnijimas žemėje nebelems žemesnės padėties, kaip tik priešingai. Tai pelnys pilnatvę, kurios kitaip nebūtų galima įgyti.
Bet visa tai, tai ateitis, tai ateitis… kuri prasidėjo, bet kuriai prireiks kažkiek laiko pilnutinai įvykti. Tuo tarpu esame labai ypatingoje padėtyje, kraštutinai ypatingoje, neturinčioje precedento. Esame naujo pasaulio gimimo liudininkai, visai jaunučio, visai silpnučio, — ne savo esme, bet išorine raiška — dar neatpažinto, dar nepajausto, daugumos neigiamo. Bet jis čia. Jis yra čia, stengdamasis augti, visiškai įsitikinęs rezultatu. Bet kelias į jį yra visiškai naujas kelias, juo dar niekad nėra žengta, — niekas čia nėjo, niekas to nepadarė! Tai pradžia, visuotinė pradžia. Taigi tai visiškai nelauktas ir nenumatomas nuotykis.
Esama žmonių, kurie mėgsta nuotykius. Tai į juos kreipiuosi ir jiems sakau: „Kviečiu jus į didį nuotykį.“
Nekalbu apie tai, kad dvasiškai vėl būtų padaryta tai, ką kiti padarė prieš mus, kadangi mūsų nuotykis prasideda anapus. Kalbu apie naująjį kūrimą, visiškai naują, su visais netikėtumais, rizika, atsitiktinumais, — tikrą nuotykį, kurio tikslas yra tikra pergalė, tačiau kelias į kurį nėra žinomas ir turi būti žingsnis po žingsnio pramintas tame, kas neištirta. Kažkas, ko niekada nebuvo šioje dabartinėje visatoje ir ko niekada nebebus tokiu pat būdu. Jei jus tai domina… ką gi, tada į kelią. Kas jums nutiks rytoj, nė nenumanau. Reikia atidėti į šalį visa, kas nusimatyta, visa, kas susidėliota, visa, kas susidėstyta, o tada… leistis nežinomybėn. Kas bus, tas bus! Štai.
Iš anglų k. vertė Kazimieras Seibutis
[1] Tai buvo bengališkas filmas Ranė Rašmoni, kuriame pasakojama apie Śrī Rāmakṛṣṇą ir Ranę Rašmoni, turtingą našlę bengalę. Ši labai protinga ir labai religinga našlė 1847 m. pastatydino Kalės šventyklą Dakšinešvare (Bengalija), kurioje Śrī Rāmakṛṣṇa gyveno ir garbino Kalę.
[2] 1926 m. lapkričio 24 d. Sri Aurobindo pasitraukė iš išorinio gyvenimo į atsiskyrimą, o Ašramui ėmėsi vadovauti Motina. Šie metai laikomi oficialia Ašramo įsikūrimo data.